Pavasaris – kiekvienakart kitoks, kiekvienakart toks pats. Tačiau visada pilnas gyvybės.
Net jei šiandien už lango trūksta Saulės, dalinamės su Jumis keliomis šviesiomis akimirkomis – mažu pasakojimu apie tai, kiek daug nesumeluoto tyrumo gamtoje. Kiek daug gyvybės ir stipraus proveržio, kiek daug noro gyventi po tamsios žiemos… Taip ir su mumis. Visiems linkiu tikėjimo, daugiau gyvybės ir vidinių šypsenų. Juk kai kalbame apie tamsą, kartu žinome, kad po tamsos ateina aušra.
Ir pabaigai noriu pasidalinti vienu nepaprastu haiku apie Vilnių (puikus haiku puslapis www.haiku.lt ). Užsukite ir Jūs ten – gal kils noras palikti pastebėjimą apie sugautą momentą. Iki greito!

“Aš esu Neries
pavasarinis krantas.
O tu būk kitas.”         (N. Valinskytė)

Sekmadienio popietė. Visada puiki pasivaikščiojimams. Net ir tada, kai šiaušdamas balas ir balutes, šalimais keliauja lietus … Kai plyksteli šiltas mažutis saulės spinduliukas, laimėjęs grumtynes su juoduliu debesim. Galingas gamtos ciklas – gyvybės ratas, nepaliaujamai kintantis ir kiekvienais metais stebinantis nurimstančia ir atgimstančia gamta. Sustokite. Raskite laiko sau. Įkvėpkite paskutines rudens mozaikos akimirkas. Gamta jau nutapė audringą rudens natiurmortą.