Birželis, kai kvepia žemuogėm, kai patiri šiltą vasarinio lietučio pokštą, kai vakarai tokie magiškai ilgi, o naktinis dangus kartais toks spalvotas, mums padovanojo gražią pirmąją pažintį su mažulyte Ūlyte (kurios laukimo fotosesiją galėjote pamatyti anksčiau). Šįkart pristatydama šios Šeimynos fotosesiją, pacituosiu mamos Vilmos žodžius, kurie paprasti, tačiau kartu labai prasmingi:
“Yra vienas stebuklas, kuriam lygių nėra, nebuvo ir nebus. Tas stebuklas yra vaikystė. Laikas, kada galima baloje išsiteplioti iki ausų, ir niekas neturi teisės dėl to bartis. Kai galima karstytis po aukščiausius medžius ir nebijoti, kad nukrisi. Kai senelio kišenėje visada surasi bent kelis saldainius. Kai galima piešti ant sienų. Kai mama nuo ryto iki vakaro nešioja ant rankų ir dėl nieko nepyksta. Kai naktį leistina tyliai įsiropšti tėvų lovon. Kai galima valgyti tik blynus su cukrumi pusryčiams, pietums ir vakarienei… Kai mama gimtadienio proga ima ir iškepa visų vaikų svajonių tortą, aplietą šokoladu. Kai po kojomis, kada bepažvelgsi, visuomet rasi lobį – gražų akmenį, gėlę ar nuostabų saldainio popieriuką… Kai visas pasaulis, visut visutėlis, yra stebuklas.”
Taip ir šiai Šeimynai, visas pasaulis, kuris telpa vienas kito spindinčiose akyse, yra kasdieninis atradimas ir … stebuklas.
Meilės, šilumos ir visada jausti vienas kito ranką rankoje…
